29 Šekspyro sonetas

Anonymous

2025-12-04

Sausio mėnuo Knygų klube yra skirtas poezijai, todėl tinkamų eilėraščių pradedu ieškoti jau nuo rudens pradžios. Poezijos paieška man vis dar nėra lengvas darbas, tačiau pastebiu, kad ji pamažu tampa mano reguliarių skaitymų dalimi. Lentynose daugėja poezijos rinktinių, „Literatūroje ir mene" nebepraverčiu naujų autorių kūrybos, o kartais net vietoj muzikos YouTube ieškau poezijos deklamavimo įrašų. Netgi socialinių tinklų algoritmai tai pastebi ir retkarčiais pasiūlo ką nors įdomaus.

Taip ir prieš mano akis pateko Judi Dench deklamuojamas Šekspyro 29-asis sonetas. Nesu jo iki šiol girdėjęs, nes jis nepatenka į pačių žymiausiųjų sąrašą, bet tam tikras stygas manyje giliai užgavo. Iki šiol jo negirdėjau – jis nepatenka į žymiausių sonetų sąrašą – bet mano sielą palietė. Tiesa, lietuviški vertimai (radau Aleksio Churgino ir išeivijoje gyvenusio Alfonso Tyruolio) nelabai atskleidžia šio soneto grožį: dar kartą įsitikinau, koks sunkus darbas yra versti poeziją.

Angliškas originalas

A. Churgino vertimas

A. Tyruolio vertimas

When, in disgrace with fortune and men's eyes,
I all alone beweep my outcast state,
And trouble deaf heaven with my bootless cries,
And look upon myself, and curse my fate,

Wishing me like to one more rich in hope,
Featur'd like him, like him with friends possess'd,
Desiring this man's art and that man's scope,
With what I most enjoy contented least;

Yet in these thoughts myself almost despising,
Haply I think on thee, and then my state,
Like to the lark at break of day arising
From sullen earth, sings hymns at heaven's gate;

For thy sweet love remember'd such wealth brings
That then I scorn to change my state with kings.

Kai, žiauriai engiamas lemties kraupios,
Vaitoju, keikdamas save ir žmones,
Ir į nebylų dangų aš kreipiuos,
Tikėdamasis veltui jo malones,

Kai apmaudu nematomu degu,
Žiūrėdamas i tuos, kuriems pavydžiu
Didingo stoto, talento, draugų,
Ir savo dalią kaltinu tolydžio, —

Ūmai nušvinta mano liūdesys,
Ir aš, paveikslą tavo prisiminęs,
Tarytum giedrą rytą vieversys,
Džiugiai plasnoju aukštumoj mėlynės.

Jokie karalių lobiai niekados
Man tavo meilės gėrio neatstos!

Kai žmonės ir likimas plėšo širdį,
Kai niekinamam nėr kam pasiskųsti,
Kai šauksmo, rodos, nė dangus negirdi,
Kai vienas vėl imu likimą plūsti,

Norėčiau būti tuo draugu, kurs gali
Vilties, garbės, draugų turėti gausiai,
Turėti vieno meną, kito galią,
Tuo, ką turiu patenkintas mažiausiai.

Tada, beveik ir pats save paniekęs,
Staiga aš mintimi tavin nuklystu:
Kaip vyturėlis, virš laukų išlėkęs,
Vos auštant pas dangaus vartus pragysta.

Mane brangioji tavo meilė gali
Laimingesniu paversti už karalių.


Sausis	POEZIJA	(laisvas pasirinkimas)
Vasaris	Helen DeWitt	„Paskutinis samurajus“
Kovas	Italo Calvino	„Nematomi miestai“
Balandis	Toni Morrison	„Mylima“
Gegužė	Henri Miller	„Vėžio atogrąža“
Birželis	Irvin D. Yalom	„Kai Nyčė verkė“
Liepa	Karel Čapek	„Karas su salamandromis“
Rugpjūtis	ATOSTOGOS
Rugsėjis	Julio Cortázar	„Žaidžiame klases“
Spalis	Ray Bradbury	„Marso kronikos“
Lapkritis	Jean Potocki	„Rankrašatis rastas Saragosoje“
Gruodis	J. R. R. Tolkien	„Hobitas, arba Ten ir atgal“