Vieną dieną du laikraštininkai mašina partrenkia mažą zuikį. Žurnalistas Vatanenas išlipo pažiūrėti kaip ten tas zuikis ir pasiliko miške. Kažkas žmogeliui užplaukė ir jis išėjo iš žmonių. Be didelių savęs prievartavimų ir buvusio/būsimo gyvenimo blusinėjimų. Pasiėmė zuikį ir patraukė į gamtą. Toliau nuo miesto. Ne, jis netapo atsiskyrėliu, nepuolė nugalinėti atšiaurios Suomijos gamtos, ir tai ne vadovėlis "Kaip išgyventi miške". Tiesiog žmogus keliavo su zuikiu, versdamasis atsitiktiniais darbais ir patirdamas linksmų nuotykių. Ir visada šalia jo zuikis, toks paprastas sutvėrimas nekeliantis pretenzijų, o tiesiog visada esantis šalia, ir supratingai tylintis užuot moralizavęs.

Tokia šiaurietiško humoro knygutė, tiesmuko ir sveiko, be daugiaprasmių užuominų ar "kieto" sąmojo. Ir visa knyga kvepia mišku, sauna ir sniegu. Perskaitoma vienu ypu, pvz. važiuojant iš Vilniaus į pajūrį. Teko pastebėti, kad ji dabar labai atpiginta ir bekainuoja 1,5 LT.

Perskaitoma vienu ypu!

Su šią, berods pačia pirmąja sovietinio šnipo - dezertyro - rašytojo Viktoro Rezuno knyga apie 199… metus galėjo susipažinti "Lietuvos aido" skaitytojai. Keista, kad ji taip ir neišvydo Lietuvos spaustuvių dažų, nors puikiai atitiko best-selerio reikalavimus: išversta į 23 kalbas, Rusijoje perleidžiama kas porą metų, patraukli, kandi, absoliučiai nuvainikuojanti SSRS ir jos ginkluotąsias pajėgas. Čia V. Suvorovas dar ne istorikas, smogęs visai oficialiajai Rusijos ir SSRS istoriografijai įžūlia kvartologija ("Ledlaužis", "Diena M", "Paskutinė respublika", "Apsivalymas"), o tiesiog vienas iš tų taikos pasaulyje sargybinių, sumanęs įamžinti savo patirtį.

Viskas prasideda nuo istorijos, kaip jaunam vaikinukui - kolūkio vairuotojui - tenka skubiai "tepti slides" į armiją dėl to, kad šiek tiek pertręšė savo daržą. O pertręšė dėl to, kad reikėjo kažkaip likviduoti keliasdešimt tonų perteklinių trąšų, o likviduoti reikėjo dėl to, kad kažkoks kombinatas sugalvojo pavyti ir pralenkti penkmečio planą. Tačiau armijoje irgi pyragai nelaukia - štai vienas iš generolų areštuoja vaikinukus vien dėl to, kad dabar jų pamaina. Tada tenka "komunizme", t.y. slaptame karininkų miestelyje - rojuje - tampyti mėšlo neštuvus. O ten nutinka nepamirštamas, tiesiog disputo lygio pokalbis apie komunizmą ir jo greitą atėjimą. Na ir tolesni karjeros laiptai: operacija "Dnepras" arba tobulas Vakarų žvalgybų mulkinimas, nugriautos ir skubiai atstatytas aludės Rytų Vokietijoje, dažai, apsaugantys lėktuvus nuo radiacijos, Durovo kelias. Viską vainikuoja pagalba broliškajai Čekoslovakijai 1968 m.: gali arba šaipytis, ar gailėti doro majoro, užėmusio ir saugojusio banką; gali žavėtis kareivių išradingumu, slepiančių spiritą, nugvelbtą iš spirito varyklos, mašinų radiatoriuose; gali juoktis iš čekų kontrevoliucionierių sunaikinto įrenginio: motociklo su priešlėktuviniu kulkosvaidžiu bei prieštankine granatų svaidykle, kuri, matyt, buvo skirta karo veiksmams Užpoliarėje, nes ant jos buvo padėta pora naujų kailinių puspalčių, o iš šono priremta 200 litrų spirito statinė…

Tik labai jau greitai pokštai baigiasi - kaip ir gyvenimas to vaikinuko, kuris nubaudžiamas mirties bausme prieš rikiuotę už tai, kad dezertyravo iš armijos, kurios išvaduotojai po geresnio gyvenimo pamatymo skubiai permetinėjami į Kinijos pasienį, kad persiauklėtų. Autoriaus manymu "visi mes supratome, kad artimiausius dešimt metų, kad ir kas pasaulyje benutiktų, pasiųsti mus į šalį, su aukštesniu gyvenimo lygiu, niekas nesiryš".

Tiems, kurie "nevirškina" pretenzingojo V. Suvorovo - ši knyga turėtų būti pats tas. Lengvas, ironiškas stilius, taiklūs pastebėjimai, o kai kurie epizodai (ypač finalinis) - tiesiog meistriški. Et, rašytų jis memuarus ir toliau, nemėgindamas romanų, bet žmonėms vis negana to, ką pasiekė...

Ir įdomu, ir vertinga

Ne taip lengva šiai dienai parinkti knygą: juk ji tikriausiai turėtų būti susikaupusi kaip kapas, rami it artimojo veidas, ir tuo pačiu - skvarbi kaip lapkričio atšalimai, vos šiurpinanti - lyg vėlyvas rudeninis vėjas, suvokianti - it susimąstęs skaitytojas, virpanti - tarsi chrizantemos žiedlapis.

Kelią pastoja tamsūs šešėliai -

Gal nebijoki pastumt kurį.

Gal pamatysi protėvio vėlę -

Šviesią lyg slystantį ungurį.

("Lapkričio nakties kelionė")

Galbūt J. Strielkūno "Tamsos varpai, šviesos varpai" tobulai neatitinka šių bruožų, tačiau joje sutikta "būties ir nebūties akivaizda, gyvenimo tragizmas ir šiokiadienio šypsena, buities ir visuomenės būdo šmaikštūs piešiniai", kaip sako protingų kritikų, kuriais aš nesu, anotacija - tinkama truputį egzistencinei, truputį lyriškai ir truputį gyvenmyliškai nuotaikai:

Visi pavirsime į nieką.

Bet gūdy požemio gilaus

Gal atpažins dar sliekas slieką

Ir tartum brolis prisiglaus.

("Arogantiškam kolegai")

J. Strielkūnui žodžiai, jų sąskambiai ir rimas paklūsta iki pavydo sklandžiai, visame tame dar sugebant išlaikyti mintį ir nuotaiką. Jo eilėse glaudžiai susipina kaimiškieji - gamtiškieji prisiminimai; suvokta, įgyventa, bet vis tiek svetima miesto dvasia (nebent tai būtų Žvėrynas, kuris tarsi toliau nuo miesto) bei miestant sugrįžtantis beveik sakmiškas siaubas:

Tamsi vidurnakčio aludė

Nelyg miškų žvėries landa.

Čia kartais renkas nusižudę

Ar nužudyti kažkada.

Ir sirena, staiga sustaugus,

Kažką jiems primena tikrai,

Kes krūpsi mano jaunas draugas,

Kurį prisimenu gerai

("Aludės baladė")

Žodžiu, ieškantis - suras, matantis - išvys, girdintis - išgirs tai, kas jam svarbu, malonu, patinka. Tad turbūt tik tiek, nes kuo toliau galvoji ką parašyti, tuo pamatai, kad nedavė Dievas tos dovanos. Trumpai tariant - jeigu mėgstate subtilią, prasmingą lietuvišką poeziją - skaitykite. Ir tylių jums švenčių.

Labai, labai puiku.

Visiškai sutinku su šios knygos autoriumi, teigiančiu, kad pagrindinį jos grožį sudaro "paprastumas ir tikroviškumas": "nieko dar nebuvo sukurta, kas būtų taip beviltiškai ir nepataisomai tikra" (3 p.). Argi patys nesam pastebėję smaugliškų virvės įpročių, arbatinuko nenoro užvirti, kai į jį spoksai, maudymosi jūroje anksti ryte malonumo (aišku, kai esi toli nuo jūros), galų gale to, kad atsivertę medicinos knygą būtinai rasim kokią nors kraupią ligą, kuri, pasirodo, jau seniai mus prigriebus… Džeromas Klapka Džeromas ne tik pastebėjo, bet pateikė savo garsioje knygoje taip, kad skaitydamas kelintą kartą iki pridusimo juokiesi iš šių "beviltiškai tikroviškų" dalykų.

Apskritai, visa knyga sudurstyta iš trejopų gabalėlių: humoristinių nuotykinių istorijų, patetiškų lyrinių nukrypimų ir istorinių-geografinių paskaitėlių apie praplaukiamus objektus. Dėl pirmų nėra ko daug šnekėti, - tik visiškas surūgėlis snobas galėtų akmeniniu veidu skaityti tas pastraipas. Lyriniai nukrypimai (nors iš esmės esu prieš gamtos vaizdų ir pan. praleidinėjimus knygose) nėra itin įdomūs ir svarūs. Užtenka juos paskaityti vieną kartą, o pasiėmus "Trise valtimi" vėliau, tik permesti akimis. Tiesa, pats rašytojas tą sentimentaliąją gaidą vertino, bet šioje knygoje, mano nuomone, ji nelabai tereikalinga… Dabar dėl paskaitėlių: pažadu, jei kada nors man pasimaišys protas, ir sumanysiu plaukti valtimi prieš srovę Temzės upe, vietoj visų kišeninių gidų pasiimsiu Džeromo knygą. Nemanau, kad dar kur bus taip taikliai ir išsamiai aprašyti visi pakrančių miesteliūkščiai, na ir kas, kad nuo tų laikų jau prabėgo visas šimtmetis.

Beje, primenu siužetą. Trejetas draugų - Dži, Džordžas ir Haris nusprendžia atsigauti nuo įtempto miesto gyvenimo ir pakeliauti link Temzės aukštupio. Paklausite - o kaip gi Monmorensis, mažutis foksterjeras angelo snukeliu ir chuliganiškomis manieromis? Štai Monmorensis kaip tik ir protestavo prieš sumanymą, bet liko opozicijoje ir buvo per prievartą paimtas į šią didžiai pamokančią ir dvasingą kelionę.

Į ją tampa iki pačių ausų įtrauktas ir skaitytojas, jei paima šią knygą į rankas. O kiek pamokymų iš jos panaudos kasdieniniame gyvenime, - tai jau kiekvieno gabumų reikalas. Ir kalbu ne vien apie nurodymą nežiūrėti į arbatinuką (tada jis supyks ir kaip mat užvirs) arba žiaurius patarimus, kaip elgtis su asmenimis, prismaigstančiais visur užrašų "Privatu"*. Tarkim, jei kas nors aikčioja, matydamas kokį senovinį daiktą, aš visada prisimenu blaivius Džeromo žodžius: "Ar visuomet praėjusių dienų pigūs niekniekiai pavirs didžiai vertinamais lobiais? Ar mūsų išmargintos pietų lėkštės bus kabinamos prie dvidešimt pirmojo šimtmečio didikų židinių"? (55 p.). Tokios štai ironiškos įžvalgos iš XIX amžiaus, užkrėsto "erzinančio skubėjimo ir karšto lenktyniavimo" (159 p.). Mums jų tempus…

* "Pamačius šias lentas, man kyla pikčiausi instinktai. Norisi jas nuplėšti ir tvoti jomis per galvą tam, kuris jas pakabino, kol šis nusibaigs. O paskui aš jį palaidočiau ir vietoj paminklo ant kapo uždėčiau tą lentą. …[Haris] pasakė, kad jo jausmai dar piktesni. Jis norėtų užmušti ne tik tą pilietį, bet išskersti ir visą jo šeimą, draugus ir gimines, o paskui padegti jo namus. Man tatai pasirodė jau per daug, ir aš pasakiau savo nuomonę Hariui. Bet jis atšovė:

- Nieko panašaus. Taip jiems ir reikia. O ant degėsių aš dar sudainuočiau komišką dainelę" (71 p.)

Geriausias vaistas rudens depresijai gydyti

Tai - net ne knyga. Tai - paauglystės kultas ir lenktynės, kas daugiau žino apie laivus, tai - susimąstymas pirmą kartą, kad be archeologo dar galima būtų norėti būti ir jūrininku, tai - amžinoji, grynoji ir tobuloji mokyklinio amžiaus romantika. Juk mums, bene paskutinei homo sovieticus mokinių kartai nebuvo prieinamos spalvingos enciklopedijos iš serijos "Aš ten buvau" ir kiekvienas gausiai iliustruotas įdomiausiom nuotraukom ir kita medžiaga leidinys būdavo didžiulė retenybė. Ir tai - milžiniškas, kruopštus ir nepaprastai įdomus autoriaus darbas, lengva ranka įvedantis skaitytoją į nuostabų laivų ir jais plaukiojančių pasaulį. Iš jos mes pirmą kartą sužinojome apie "galeonus", "šarvuočius", "Turbiniją" ir dar daug, daug ką, o sužinoję jautėmės tarsi pašvęsti šias žinias platinti.

Taigi, knygą sudaro dvylika pasakojimų (nors tai publicistinė, ne grožinė literatūra), pradedant nuo to, "kaip žmogus išrado laivą ir juo išplaukė į plačiąsias jūras", baigiant "apie šiuolaikinius laivus darbininkus, kurie gaudo žuvį, vežioja krovinius ir keleivius, trupina Arkties ledus ir visada skuba". O tarp jų - visa pasaulio laivybos istorija: Egiptiečių žygiai į Punto šalį, argonautų ir kitų antikos jūrininkų kelionės, žiaurioji galerų era, vikingų - kolumbų keliai, baltieji burlaivių sparnai, jūrininkų buitis ir būdas, pilkųjų ir ištaigiųjų garlaivių triumfai ir tragedijos, povandeninės geležinės pabaisos, panirusios, bet nenuskendusios.

Knyga parašyta įtraukiančius stiliumi - nors daug informacijos joje sudaro vien faktai, tačiau autoriaus stiliaus "sausumu" niekaip neapkaltinsi, o kai kurie epizodai, pvz., Salamino mūšis, aprašyti tiesiog meistriškai. Kaip jau minėjau, knyga labai gausiai iliustruota nuotraukomis ir kitkuo - skaitant tai dar labiau didina jos įtaigumą, nes vaizduotė visą laiką nukreipiama tinkama linkme. Kiek pamenu, mūsų kieme buvo nuspręsta, kad įdomiausioji knygos dalis - tai apie povandeninius laivus. Žvelgiant dabar, ji atrodo ir pati žiauriausia. Tačiau tai nereiškia, kad knygą reiktų pradėti skaityti nuo šios dalies - ji visa verta jūsų dėmesio. Žodžiu, vėl tas pats atvejis, kada aprašinėti - tai tik gaišti laiką, tokias knygas reikia skaityti.

Pažintinė literatūra Nr.1.

Timas Taleris yra paprastas berniūkštis. Na, gal kiek labiau likimo aplamdytas nei jo vidutinis bendraamžis; Timo tėvas, vienintelis jo draugas, mirė palikdamas jį su nuožmia pamote ir lepūnėliu netikru broliu, kurie visomis priemonėmis bando apkartinti Timui gyvenimą.

Tik kad neišeina nenaudėliams, kiek besistengtų. Nes Timas turi kažką, ko jokia pamotė niekada iš jo neatims - jis moka džiaugtis gyvenimu. Nuoširdžiai. Ir dar jis moka juoktis - taip pat nuoširdžiai ir labai užkrečiamai. O juokas, kaip visiems žinoma, yra geriausias ginklas prieš gyvenimo krečiamas kiaulystes. Juokas, kaip sakoma, muša visus likimo kozirinius tūzus, net ir tuos iš rankovės.

Visa tai smarkiai primena Pelenės istoriją, todėl taip ir lauki netrukus pasirodysiant gerąją fėją-krikštamotę. Tačiau vietoj jos materializuojasi toks ponas Sanomedas. Nuo fėjos krikštamotės jis truputį skiriasi - kad ir tuo, kad dovanomis jis neužsiima. Ponas Sanomedas labiau mėgsta pirkti bei parduoti, bet panašu, kad jis ne ką mažiau galingas už fėją, nes pirkti nori ne bet ką, o Timo juoką. Mainais gi jis siūlo irgi ne kokį niekalą, o sugebėjimą išlošti visas lažybas, plius solidžią sumelę dienpinigių. Visai dosnus, atrodytų, pasiūlymas.

Ką turi - to nevertini. Tokia yra banali tiesa, o kokio berniūkščio nesugundys azartiškas malonumas išlošinėti? Taigi,sukertama rankomis, ir...

...kas toliau, išduoti būtų negarbinga. Tikrai manau, kad nepasigailėsite patys perskaitę. Galiu nebent kiek pamoralizuoti: juokas - toli gražu dar ne viskas. Jei neturi savyje tos išdykusios kibirkštėlės, kuri juoką ir įskelia, nebus daug naudos. Tikrąsias vertybes, kaip kad draugai, būtent ji ir pritraukia, o iš dalyko, kurio nemoki naudotis, daug laimės neturėsi, koks bebūtum galingas.

P.S.: Ne toks velnias baisus, kaip jį maliavoja.

Perskaitę nepasigailėsit

Glen Cook (Glenas Kukas) pasaulyje išgarsėjo savo fantasy ciklais, tokiais kaip "Juodosios Gvardijos kronikos", "Siaubo imperija" ar "Gareto nuotykiai", tačiau rašytojas neapsiribojo vien šia fantastinės literatūros pakraipa. Jo trilogija - pavadinta "Tamsos karas" (Darkwar) - puikus mokslinės fantastikos kūrinys. Tačiau pats autorius yra taip atsiliepęs apie šias tris apžvelgiamas knygas: tai ta pati fantasy , tik su "kamufliažu". Šiose knygose glaudžiai susipynę ir fantasy stiliaus, ir "kosminės operos" motyvai. Knyga nestokoja originalumo, man pačiam neteko nieko panašaus skaityti, o ir įvairūs žmonės vienaip ar kitaip atsiliepę apie šį kūrinį vienbalsiai pripažįsta, kad tai tikrai originali mokslinė fantastika.

Autorius sukūrė keistą pasaulį, kuriame gyvena pusvilkiai - pusžmonės. Rašytojo išgalvotoje planetoje šios būtybės išsiskaidžiusios į atskiras grupes pagal kiekvienos išsivystymo lygį - atšiauresniuose rajonuose bendruomenės struktūra primena pirmykštę bendruomenę, o palankesnėse gyvenimui sąlygose yra susikūrę dideli miestai - valstybės, kurias valdo metos. Šioje pusvilkių visuomenėje viskam vadovauja moteriškos giminės padarai, vyriški individai tinkami tik vaikams auginti ir maistą ruošti, netgi kariai yra tik patelės. Tačiau knyga ne apie savotiškų padarų visuomenę ir jos struktūrą.

Pagrindinė trilogijos veikėja Marika - dar vaikystėje aptinka turinti neįprastų galių. Kaip paaiškėje ji turi įgimtą psi galią, kurios pagalba galingos moteriškos giminės metos ir valdo savo miestus - valstybes. Augdama ir bręsdama ji vis labiau įvaldo savo jėgas, kol galiausiai tampa galingiausia visų laikų meta savajame pasaulyje. Tačiau laikai neramūs, vyrai - pirkliai kovoja už savo teises ir dar įvyksta pirmas kontaktas su kita gyvynės forma, atvykusia iš žvaigždių - žmonėmis. Nenoriu atpasokoti visko, kad nesugadinčiau įspūdžio tiems kas imsis skaityti šią trilogiją. Šį kūrinį tikrai verta perskaityti visiems, kas troškta naujo vėjo tarp vis beleidžiamų "štampuotos" mokslinės fantastikos serialų.

Įvertinimas: originalus kūrinys

Siūlyčiau į šį kūrinį atkreipti dėmesį, nes tai bene geriausia talentingo rašytojo knyga, įėjusi į plačiai žinomą "Rugonų - Makarų" epopėją, kurioje, remiantis vienos šeimos gyvenimo istorija, pateikta įspūdinga Prancūzijos visuomeninio gyvenimo XIX a. panorama.

Nors epopėją sudaro 20 knygų ir visos jos išsiskyria savitumu ir įdomumu, tačiau "Spąstai" užima ypatingą vietą, tarsi vainikuoja visą seriją. Liūdna ir žiauri knyga, prie kurios galėtų būti prierašas: "silpnų nervų skaitytojams nepatartina", tačiau ją perskaityti vertėtų visiems! Tai pasakojimas apie jauną šeimą, kuri kupina jaunatviškų idėjų ir ryžto, savo darbštumu sugebanti įveikti ne vieną gyvenimo iššūkį. Regis, pagrindiniams herojams Žervezai ir Kupo viskas seksis puikiai, bet... kaip ir daugelis iš pirmo žvilgsnio laimingų ir patenkintų žmonių, jie įkliūna į alkoholio spąstus ir žūsta... dvasiškai, o vėliau ir fiziškai.

Ne vienas užvertęs paskutinį knygos puslapį turės nubraukti nuo skruosto ašarą, nes tai natūralistiškas ir net nūdienoje nepraradęs aktualumo kūrinys. Net jei būčiau užkietėjęs kritikas, negalėčiau šiai knygai duoti jokio kito balo kaip tik 10. O kalbant visai atvirai, sunkiai galėčiau rasti geresnį kūrinį.

Geresni retai būna!

Dalykai, kurie iš tiesų gąsdina, retai slepiasi po užrašu "siaubo romanas" ar "siaubo filmas". Šį kartą siaubas slypi po netgi juokingu iš pirmo žvilgsnio pavadinimu - "Musių valdovas". Bet prisiminus, kad taip tituluojamas ne kas kitas, o tamsiųjų jėgų valdovas Belzebubas, nelabai linksma pasidaro. Ir knyga, nors visi veikėjai joje - berniukai, kurių vyriausiems vos per dvylika, anaiptol ne apie smagius paauglių nuotykius. Tiesa, iš pirmųjų keliasdešimties puslapių atrodo, kad viskas einasi pakankamai ramiai, ir įsiplieskiančius nesutarimus numalšins sveikas protas. Tik - kiek žmonėse to proto, kuris pajėgus atsispirti instinktams?

Žemėje vyksta karas. Mes apie tai sužinome iš kelių užuominų apie sugriuvusį pasaulį, atominę bombą. Skaitytojui paliekama pačiam nuspręsti, kodėl būrys berniukų buvo susodintas į lėktuvą ir išgabentas iš Anglijos. Tačiau iki saugios vietos nepavyko nusigauti: lėktuvas nukrito į koralinę Ramiojo vandenyno salą, ir, neaišku kaip, bet vaikai išliko gyvi. Kol kas… Į pakrantę visus juos sukviečia rago gausmas. Ne, tai ne suaugusieji, čia nėra jokių suaugusiųjų, kurie globotų, nurodytų, sudraustų, kurie sukurtų taisykles ir prižiūrėtų, kad jų būtų laikomasi. Tai tik Ralfas, radęs jūrų kiaukutą, naujo pažįstamo, storulio Kriuksio patartas, papūtė jį. Saloje vyksta pirmasis susirinkimas. Pirmoji dvikova dėl valdžios - kol kas tik žodžiais. Vaikai nubalsuoja už Ralfą - jiems įkvepia pasitikėjimo jo povyza, ramus žvilgsnis ir dar kiaukutas, kurį jis turi. Šį kartą Ralfo priešininkas - Džekas Meridijus, choristų būrelio vadovas, lieka it musę kandęs. Tiesa, jiedu susitaria pakankamai draugiškai, Džeko žinioje lieka choristai, pasivadinę medžiokliais, ir šiaip abu lyderiai berniukai jaučia vienas kitam nepaaiškinamą simpatiją. Rašytojas užsimena, kad jie surišti nematomais saitais. Taip ir yra; griežtai imant, jie ne kas kita, o dvi žmogaus sielos dalys: impulsyvioji, pašėlus, geidžianti valdžios, nepakenčianti prieštaravimo ir baudžianti už jį, ir kita - veržli, bet valdoma proto, suprantanti, jog nusimesti žmogiškumą pernelyg lengva, kad rimtai imtum žaisti laukinius.

Pamažu vaikai pasidalija į medžioklius ir laužo sergėtojus; laužas - tai viltis, kad pasirodžius horizonte laivui, iš ten pastebės dūmų stulpą, ir jie bus išgelbėti. Medžioklė - tai mėsa, kraujas, gaudynių azartas, proga išsivaduoti iš civilizacijos taisyklių… Kol nebuvo sumedžiotas pirmasis šernas, Rodžeris akmenukus mėtė, nekliudydamas ant kranto tupinčio mažiaus - jį tarsi saugojo "tėvai, mokykla, policija ir įstatymas". Tačiau užtenka išsiteplioti veidus dažais - ir pasislėpus po kauke jau nebe gėda kažką skriausti, apvogti, net kankinti. O žvėries medžioklė - tarsi repeticija prieš žmogaus medžioklę.

Saloje vaikams visą laiką nedavė ramybės baimė, kad čia gyvena didelis, plėšrus, baisus, besislepiantis tankmėje žvėris. Saimonas, drovus "kvanktelėjęs" berniukas bando pasakyti, kad didžiausias žvėris yra žmogus, ir bijoti reikia to, kas tūno mumyse, bet nutyla išjuoktas. Bambantis, bet mokantis protauti Kriuksis (mes taip ir nesužinome jo vardo) irgi sulaukia patyčių. Galų gale jie "iškrenta iš žaidimo", - žūva. Išlieka tas, kas paklūsta; medžioklių "gentis" dar amorfiška, tačiau jau negailestinga, klausanti vado ne dėl to, kad jis sako ką nors išmintingo, bet dėl to, kad jis turi valdžią savo rankose. Vaikai žiaurūs, tai jokia naujiena. O šiuo atveju per atskirus personažus alegoriškai apmąstomos moralės problemos, - vis dėlto, kam reikalinga visuomenė ir ar įmanoma pažaboti savąjį žvėrį.

Knyga nėra šviesi ir saulėta, nors salos klimatas būtent toks… Jau greičiau nupurtanti, nors apie žiaurumus užsimenama joje puse lūpų, daug ką reikia išsiaiškinti pačiam, perkeliant, tarkim, elgesį su medžiojamu šernu į elgesį su žmogumi. O perskaičius kurį laiką visai kitaip žiūri į besistumdančius troleibuse vaikiščius...

V.Goldingas 1983 m. gavo Nobelio premiją už indėlį į literatūrą. Jis yra parašęs ne vieną romaną, tačiau pirmasis, "Musių valdovas" išliko jį reprezentuojančiu ir apskritai vienu stipriausių XX a. anglų beletristikos pavyzdžių.

Naujoji klasika - siaubas ne siaubo romane

Nedrąsu rašyti apžvalgą knygai, pasitarnavusiai šaltinėliu kitai, bene kultiškiausiai XX a. knygai - "Žiedų valdovas". Dvigubai nedrąsu, nes "Hobitas" - tobulai išbaigta knyga, ir todėl bene kiekvienas perskaitęs pamatys kitaip, atras kažką savo ir daugiau niekieno - dėl ko gali rastis nemažai prieštaravimų.

Ir visgi... argi "Hobitas" nėra apie kuklų padarėlį, prieš savo valią įtrauktą į baisių baisiausius nuotykius, kurie iš pradžių atrodė visai ne jo jėgoms, tačiau su laiku atrandantį savyje kažką, kas padeda įveikti na viską, kas tik užgriūva ant jo vargšės galvos? O tada kodėl ir man nepabandžius?

Taigi, "giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas". Taip be ilgų įžangų mes (skaitytojai) supažindinami su ponu Bilbu Beginsu, ir neilgai trukę kartu su juo įsitraukiame į kvapą gniaužiančius nuotykius. O nuotykiams tiems netrūksta ničnieko, kad kvapas liktų užgniaužtas iki paskutinio puslapio. Yra čia, kaip priklauso, burtininkas, yra nykštukai, ir gerieji elfai; blogiečių stovykla irgi neatsilieka, ją reprezentuoja gigantiški vorai, dantingi vilkolakiai bei goblinai - tokie bjauraus būdo šlykštukai iš po kalnų, nenusimanantys apie higieną, ir nepaisantys aukso žodžių 'jei gali nedainuoti - tai ir nedainuok!' Ir žinoma, kokia gi pasaka be drakono - vadinasi, yra ir jis. Ir dar koks - visas auksinis, pasipūtęs, miegantis ant priplėšto aukso krūvos - ir kvailas lygiai tiek, kiek reikia jam nugalėti. Kas ir įvyksta knygos pabaigoje, nes pasaka tam ir pasaka, kad gėris triumfuotų.

Bet kodėl tada ši pasaka vienodai patinka tiek vaikams, tiek suaugusiems, ir per daugiau nei pusę amžiaus nenuėjo užmarštin? Gal visai ne tokia paprasta ši pasakėlė, kaip ir ponas Beginsas ne toks jau paprastas hobitas.

Tuo ir pasireiškia rašytojo genialumas - "Hobito" pasaulis toks sudėtingas, bet kartu labai lengvai suvokiamas, kad net tas pats skaitytojas, paėmęs "Hobitą" persiskaityti dar kartą tarkim, iš nostalgijos, atranda naują klodą, kurio anksčiau nepastebėjo. Greičiausiai todėl, kad tada tam nebuvo reikalo.

Ir jeigu vaikas atisvers žavią pasaką su karžygiais ir slibinais, labiau subrendęs skaitytojas tarp visų nykštukų ir burtininkų įžvelgs mokančią (bet jokiu būdu ne moralizuojančią) istoriją apie tai, kad sąvoka "menkas žmogelis" neegzistuoja išvis, nes kiekvienas turime savyje snaudžiantį didvyrį, kurį tik reikia laiku prižadinti; kad dora širdis ir tikra draugystė gali nugalėti visas kliūtis, sustabdyti karus ir sunaikinti blogį.

Čia pasaka ir baigiasi, bet jos įtaka ištisoms žmonių kartoms vis dar tęsiasi - ir, panašu, greitai išsikvėpti nežada. Dar ir dėl to, kad ūgtelėję skaitytojai tuos pačius herojus plaukuotomis kojomis, ilgabarzdžius burtininkus bei nevalas goblinus sutinka jau kitame, nebe tokiame mielame ir šiltame, bet ne mažiau nuostabiame "Žiedų valdove".

P.S. Deja, 2002 m. "Hobito" leidimas viskuo prastesnis už savo pirmtaką - nei iliustracijų, nei žemėlapių, tik atrodo kaip rimtesnė knyga...

Šedevras